Mano vienas naujausių atradimų muzikoje – post rock stiliaus muzika. Muzika su jausmu.
Visų pirma, kadangi šiaip jau esu pripratęs klausytis tūlam lietuviam gana ekstremalios(?) muzikos kaip, tarkim, ši sutartinė arba ši, pabandęs paklausyti kas do velnias yra kažkas su -rock, truputuką nustebau, kad mane gana lengvai “užkabino”. Perklausęs vieną, kitą dainą, parsisiunčiau keletos grupių albumus iš linkomanijos. (taip taip, aš – vagis). Ir ką? Ogi išsitryniau viską, ką turėjau player’y, ir susidėjau ~40 dainų iš gal 5 albumų.
Rezultatas: iš tų 40 perklausiau visiškai gal tik trečdalį, o iš to trečdalio pastoviai klausiau 3-4. Bet to užteko, kad man paliktų savotišką pagarbą šiam muzikos stiliui.
Kas jame tokio ypatingo? Kaip ir minėjau anksčiau, tai – muzika su jausmu. Kartais užtekdavo išgirsti porą trejetą akordų ir pajusdavau kaip sėdžiu ant vėjuotos jūros kranto arba tarp milžiniškų kalnų. Visiškoj ramybėj. Muzika su penu apmąstymams. Vokalas arba nefigūruoja, arba jei figūruoja, tai visiškai minimaliai ir kartais net negali atskirti nuo instrumentų, taigi nėra jokių lyrics’ų, tačiau kartais tie keli akordai pasako daug daugiau negu šimtai žodžių.
Taigi tikrai rekomenduočiau tiems, kas mėgsta teisingą muziką.
Muziką, kurią galima klausytis sėdint su puodeliu kavos bei gėrintis saulėlydžiu.